2251 organų donorui atminti visoje Lietuvoje uždegtos žvakutės: jau 13-ąjį kartą Lietuvos
asociacijos „Gyvastis“ surengta iniciatyva subūrė žmones, gyvenančius su transplantuotais
organais, jų artimuosius ir visus, kuriems svarbi organų donorystės žinia. Žvakės liepsna šiemet vėl
tapo padėkos ir pagarbos ženklu tiems, kurių šiandien nebėra, tačiau jų dovanoti organai suteikė
galimybę gyventi kitiems.
Įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose uždegtos žvakutės priminė ne tik apie donorus, bet ir
apie jų artimuosius, sunkiausią akimirką priėmusius prasmingiausią sprendimą, galintį išgelbėti kito
žmogaus gyvybę. „Ši diena mums nėra tik graži tradicija. Tai labai asmeniškas laikas prisiminti
žmones, kurių nepažįstame ir kurių turbūt niekada nesužinosime vardų, tačiau jų dėka šiandien
esame gyvi. Kai lauki transplantacijos, labai gerai supranti, ką reiškia gyventi beviltiškai sergant ir
žinoti, kad tavo gyvenimas priklauso nuo kito žmogaus sprendimo. Todėl žvakutę uždegame iš
pagarbos, dėkingumo ir su viltimi, kad donorystės žinia pasieks dar daugiau žmonių“, – sako
Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė. Pasak jos, donorystė nėra vien
statistika ar medicininė procedūra. Už kiekvieno donoro slypi žmogaus gyvenimas, šeima ir
artimųjų sprendimas, o už kiekvienos transplantacijos – žmogus, kuriam atsirado galimybė grįžti į
gyvenimą.
Olga Privalenkova: „Kai lauki organo, supranti, kiek daug reiškia kito žmogaus sprendimas“
Apie tai, ką reiškia laukti transplantacijos, gerai žino Šiaulių inkstų ligomis sergančiųjų draugijos
„Atgaja“ vadovė Olga Privalenkova. Jos pačios liga prasidėjo netikėtai – nėštumo metu sutrikus
inkstų veiklai teko pradėti dializes ir išgyventi nesėkmingų transplantacijų patirtį. Todėl žvakučių
iniciatyvoje Olga dalyvauja ne kaip stebėtoja – ji gerai žino, ką reiškia laukti galimybės gyventi.
„Kai pats esi buvęs toje vietoje, kai nežinai, kaip tavo gyvenimas klostysis rytoj, labai asmeniškai
supranti donorystę. Žinai, kad kažkur yra žmogus, kurio gyvenimas ir jo artimųjų sprendimas gali
suteikti tau tai, ko pats sau negali duoti. Todėl kiekviena uždegta žvakutė man pirmiausia yra
padėka. Ir kartu noras kalbėti apie donorystę, nes apie ją reikia kalbėti dar tada, kai esame sveiki“, –
sako O. Privalenkova. Šiandien ji pati padeda kitiems pacientams, laukiantiems transplantacijos ar
gyvenantiems su persodintu organu, ir primena, kad donorystės tema neturėtų likti tik ligoninių ar
pacientų bendruomenės rūpesčiu.
Rimvydas Vekerotas: „Kiekvienais metais ateinu dėl tų pačių žmonių“
Į žvakučių uždegimo iniciatyvą kasmet grįžta ir jau 20 metų su donoro širdimi gyvenantis
Rimvydas Vekerotas. Simboliška, kad širdies transplantacijos 20-metis Rimvydui suėjo būtent
žvakučių uždegimo dieną. Jo ligą sukėlė gripo komplikacijos, o ilgainiui širdies veikla taip nusilpo,
kad vienintele viltimi išgyventi tapo transplantacija. Rimvydas praleido vos vieną „Gyvasties“
žvakučių uždegimo iniciatyvą: „Aš kiekvieną kartą ateinu todėl, kad žinau, ką reiškia gauti šansą
gyventi. Donoro nepažįstu, bet žinau viena – kažkieno šeimai buvo nepaprastai sunku, o jų
sprendimas leido man gyventi toliau. Tai yra dalykas, kurio nepamiršiu visą gyvenimą“, – sako R.
Vekerotas. Jam žvakučių liepsna – ir tylus pažadas nepamiršti. „Kai uždegu žvakutę, pagalvoju ne
tik apie savo donorą ir jo šeimą. Pagalvoju apie visus žmones, kurie laukia transplantacijos, apie jų šeimas ir apie tuos, kurie šiandien dar gali priimti sprendimą tapti donorais. Norisi, kad žmonės
žinotų, kokią didžiulę dovaną gali suteikti kitam žmogui.“
Pagarba donorams ir žinia tiems, kurie dar laukia
„Gyvasties“ organizuojama iniciatyva kasmet plečiasi – prie jos jungiasi skirtingų Lietuvos miestų
ir miestelių bendruomenės. Žvakutės uždegamos ne tik tam, kad būtų prisiminti mirę donorai. Tai ir
proga kalbėti apie žmones, kurie šiandien laukia transplantacijos, apie jų šeimas ir apie sprendimą,
nuo kurio gali priklausyti kito žmogaus gyvenimas. „Šis vakaras būtų tylus susikaupimas ir
pagarba. Bet kartu norime, kad iš čia pasklistų labai aiški žinia – apie donorystę reikia kalbėtis su
savo artimaisiais. Nes kai ateina pati sunkiausia akimirka, šeimai labai svarbu žinoti, ką apie
donorystę galvojo jos artimas žmogus. O gyvastiečiams, gyvenantiems su transplantuotais organais,
tai yra galimybė bent taip padėkoti tiems, kurių dėka galime būti čia“, – sako A. Degutytė.
Šiemet žvakučių liepsnos vėl sujungė žmones skirtinguose Lietuvos miestuose. Prie iniciatyvos
prisijungė net 31 ugdymo įstaigos, 55 įstaigos ir bendruomenės – savivaldybių administracijos,
visuomenės sveikatos biurai, bibliotekos, kultūros ir vaikų dienos centrai, prisijungė ir asmeninės
iniciatyvos. Kiekviena iš jų – už žmogų, kurio nebėra, bet kurio gyvenimas tęsiasi kituose. Visiems
jiems Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ nariai nuoširdžiai dėkoja.