Organų donorystė – tai žmogaus savanoriškas ir neatlygintinas organų dovanojimas kitam žmogui. Tokį kilnų sprendimą žmogus gali priimti gyvas būdamas – dovanoti vieną inkstą ar dalį kepenų, pasirašyti sutikimą organų donorystei po savo mirties.
Gyvoji donorystė – tai donorystės rūšis, kai transplantacijos laukiančiam žmogui (recipientui) organą dovanoja gyvas žmogus. Sergančiam artimam šeimos nariui galima dovanoti vieną inkstą arba dalį kepenų. Žmogus ir su vienu inkstu ar dovanojęs dalį kepenų gali visavertiškai gyventi. Iš gyvo donoro kasmet mūsų šalyje persodinama apie 10 inkstų. Iki šiol daugiausia – 13 transplantacijų – atlikta 2014 metais. Mūsų šalyje inkstą gali dovanoti artimas giminaitis – sutuoktinis, tėtis, mama, sesuo, brolis, teta, dėdė, seneliai. Galimybė dovanoti organą svetimiems žmonėms mūsų šalies teisėkūroje nenumatyta.
Sergantiems pacientams paprašyti savo artimųjų dovanoti inkstą nėra lengva, dažniausiai su artimaisiais dėl donorystės kalbasi gydytojai. Artimajam sutikus būti inksto donoru, atliekamas išsamus jo sveikatos patikrinimas – pirmiausia įsitikinama, ar galimas donoras yra visiškai sveikas. Jei nenustatoma jokių sveikatos sutrikimų ir mediciniškai organas tinka sergančiam pacientui, tuomet numatoma organo paėmimo ir transplantacijos data. Medikai sako, jog inkstas iš gyvo donoro įprastai prigyja ir funkcionuoja geriau nei iš mirusio donoro.
Anksčiau gyvuoju donoru galėjo tapti tik žmogus, kurio kraujo grupė sutampa su recipiento kraujo grupe. Dabar jau atliekamos ir tokios operacijos, kai gyvuoju donoru tampa nesuderinamos kraujo grupės žmogus. Tokiu atveju prieš operaciją reikalingas specialus sudėtingas recipiento paruošimas.
Kai tam tikromis kepenų ligomis serga vaikai ir jų gyvybę išgelbėti galėtų šio organo transplantacija, donorais įprastai tampa tėveliai, rečiau – tolimesni giminaičiai. Jei mediciniškai donoro (mamos, tėčio) kepenys tinka, tuomet vaikui atliekama dalies kepenų transplantacija: vaikučiui persodinta dalis kepenų atlieka šio organo funkcijas ir kartu su vaiku auga, o donorui kepenys atauga, nes šis organas turi tokią savybę. Lietuvoje dalies kepenų transplantacijos neatliekamos, recipientai vaikai tokioms transplantacijoms yra siunčiami į užsienio klinikas.
Organų donorystė po mirties
Visoje Europoje organų donorų trūksta, pacientų, kuriuos galėtų išgelbėti organo transplantacija, yra žymiai daugiau nei yra sutinkančių juos dovanoti. Todėl organų donorystės temai skiriamas didelis dėmesys, kad žmonės žinotų, koks kilni, svarbi, prasminga ir reikalinga ji yra.
Organų donorystė po mirties yra neatlygintina, anoniminė – nei recipientai, nei donoro artimieji nežino, kieno organai ir kam transplantuoti.
Organų donorystei po mirties žmogus gali pritarti būdams gyvas, t. y. pasirašyti sutikimą donorystei. Anketą galima užpildyti internetu arba popierinę jos formą. Išsamiau apie tai skaitykite skyrelyje „Donoro kortelė“. Užpildžiusio asmens duomenys yra registruojami Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registre.
Jei mirusysis tokio sutikimo nėra užpildęs, po mirties dėl sutikimo organų donorystei gydytojai kalbasi mirusiojo artimųjų. Jei artimieji nesutinka, tuomet organų donorystės procesas nevyksta, jei pritaria – organai paimami ir transplantuojami pacientams.
Artimiesiems priimti tokį sprendimą yra sudėtinga, nes jie išgyvena netektį, juos gniuždo sielvartas ir didelė širdgėla. Ypač slegia nežinomybė – ko gi pats mirusysis būtų norėjęs. Todėl visada kalbėdami apie organų donorystę, kviečiama apie tai pasikalbėti šeimose ir pasakyti savo nuomonę ir norą.
Transplantacijai paimami tie organai, kurie yra sveiki ir tinkami persodinti sergantiems ir transplantacijos laukiantiems pacientams. Vienas donoras gali pagerinti sveikatą ar išgelbėti gyvybę net 7 sunkiai sergantiems žmonėms. Todėl ir sakoma, kad po transplantacijos žmogui suteikiama viltis vėl gyventi visavertį gyvenimą.
Svarbu tai, jog bažnyčia palaiko organų donorystę ir laiko tai meilės išraiška kitam žmogui. Tokią poziciją yra išreiškę aukščiausi bažnyčios atstovai. Ir Popiežius Jonas Paulius II, ir Popiežius Pranciškus savo kalbose yra ne kartą išsakę pritarimą ir organų atidavimą laiko didžiadvasišku solidarumo ženklu.
Lietuvoje persodinama:
KASMET Lietuvoje…
Neįtikėtini faktai apie donorystę