Kiekvienas asmuo yra laisvas nuspręsti dėl savo kūno likimo po mirties. Savo norus ir pageidavimus, ypač vyresni žmonės, pasako savo artimiesiems. Tačiau didžioji dauguma net nesusimąsto apie mirtį, apie kūno likimą po mirties. Mirties tema apskritai vengiama kalbėti, nes tai skaudi, liūdna, slegianti tema. Tačiau ji neišvengiama. Psichologai sako, kad kalbėti apie mirtį nėra blogai – netgi atvirkščiai, tai naudinga ir reikalinga. Ir geriausias pavyzdys – pokalbis apie po mirties galimą ypatingą, jautrų, prasmingą ir kilnų sprendimą – organų donorystę. Tai galimybė padėti kitiems, sunkiai sergantiems pacientams. Dažnai visuomenės nuomonę suformuoja išgalvoti dalykai, neteisingos žinios, kurias žmonės priima kaip tiesą ir ja vadovaujasi. Tai yra mitai, neturintys nieko bendro su realybe. Paaiškinsime populiariausius iš jų.
Tapti donoru gali tik jaunas žmogus.
Organų tinkamumą transplantacijai lemia ne žmogaus amžius, o organų būklė. Ar žmogaus organai tinkami transplantuoti, gydytojai sprendžia tiktai po jo mirties. Vyriausias donoras Lietuvoje buvo 82 metų. Vyriausiam organų donorui pasaulyje buvo 95 metai, vyriausias audinių donoras buvo net 102 metų amžiaus. Artimiesiems sutikus, šių žmonių tinkami organai buvo transplantuoti pacientams.
Dėl persirgtų ligų aš negaliu būti donoras.
Medicinai kasdien tobulėjant, organų donorais gali tapti ir tie, kas kadaise persirgo tam tikromis ligomis. Tačiau ar organai tinkami transplantacijai, gydytojai nusprendžia tik po žmogui konstatuotos smegenų mirties, atlikę išsamius tyrimus. Pavyzdžiui, jei donoras serga hepatitu, jo organus galima transplantuoti tokia pat liga sergančiam recipientui. Svarbu tai, kad persirgtos ligos nėra kliūtis pasirašyti sutikimą Donoro kortelei gauti. Tokiu būdu išreiškiama žmogaus valia.
Sutikimą tapti donoru už mane gali užpildyti kitas žmogus – tėvai ar sutuoktinis.
Sutikimą organų donorystei gali išreikšti tik žmogus asmeniškai, sulaukęs 18 metų.
Donoro kortelė garantuoja organų dovanojimą po mano mirties.
Net jei žmogus ir turi donoro kortelę, galutinį sprendimą dėl donorystės priima donoro artimieji po jo mirties. Todėl labai svarbu apie organų donorystę pasikalbėti šeimoje. Gali nutikti ir taip, kad žmogus yra pareiškęs valią, tačiau jo organai dėl medicininių priežasčių transplantacijai netinkami.
Donoro artimieji pasirenka, kam bus padovanoti donoro organai.
Donorystė yra konfidenciali ir anonimiška: žmogaus, kurio organai persodinami, artimieji nežino, kad persodinti organai. O recipientas, kuriam atlikta transplantacija, apie donorą informacijos gauna labai mažai – tik kokio donoras amžiaus ir vyras tai ar moteris. Artimieji gali pasirinkti, kokius organus jie sutinka dovanoti ir kokių ne.
Krikščionybė nepritaria organų donorystei.
Visos didžiosios religijos pritaria organų donorystei, krikščionybė – taip pat. Popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, kad organų donorystė yra didžiausia žmogaus meilės išraiška kitam žmogui.
Po organų paėmimo operacijos kūnas lieka sudarkytas.
Po organų paėmimo operacijos kūnas yra sutvarkomas, lieka tik pooperacinis randas. Kūną galima laidoti įprastai.
Dovanoję organus, artimieji gauna kompensaciją.
Organų donorystė – savanoriška ir neatlyginama. Jokios kompensacijos donoro artimiesiems nemokamos. Organų donorystės ir transplantacijos procesas vyksta vadovaujantis savanoriškumo, neatlygintinumo, anonimiškumo, konfidencialumo, pagarbos žmogaus orumui, didesnės tikėtinos terapinės naudos už galimą riziką donoro ar recipiento sveikatai principais. Tai numato Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių, organų donorystės ir transplantacijos įstatymas.
Jei turėsiu Donoro kortelę, gydytojai negelbės mano gyvybės.
Gydytojai nežino, kad jų pacientas yra pasirašęs sutikimą donorystei ir turi Donoro kortelę. Ši informacija yra patikrinama tik konstatavus smegenų mirtį. Patekusį į ligoninę, gydytojai pirmiausia gydo, nes jiems svarbiausia – išgelbėti paciento gyvybę. Nė vienas gydytojas nėra suinteresuotas didinti pacientų mirtingumą savo ligoninėje. Gydytojo pareiga – gydyti žmogų.