„Istorijų erdvė“ skirta parodyti organų donorystės svarbą ir pagarbą organų donorams
Spalis – organų donorystės mėnuo. Ta proga asociacija „Gyvastis“, vienijanti transplantuotus ir transplantacijos laukiančius žmones, parengė „Istorijų erdvę.“ Ši instaliacija Katedros aikštėje praturtinta svarbiomis žiniomis ir įkvepiančiomis istorijomis apie organų donorystę, kai kurios iš jų skelbiamos pirmą kartą.
„Istorijų erdvę” aplankiusieji ir susipažinę su joje pristatomais žmonių gyvenimais sužinos įdomių faktų apie organų donorystę, kuri pakeitė žmonių likimus, taip pat apie žymius Lietuvos ir pasaulio asmenis, kuriems donorystė suteikė galimybę atlikti daugybę svarbių darbų. Retas kuris žino, kad Lietuvos lazerių tėvu tituluojamam profesoriui Algiui Petrui Piskarskui 12 metų gyvenimo padovanojo donoro širdis, ar kad NBA krepšininkas Seanas Eliotas į profesionalų sportą grįžo po to, kai jam buvo persodintas brolio dovanotas inkstas.
„Istorijų erdvės“ idėja kilo aktyviai „Gyvasties“ narei Aistei Bagdonaitei, trečius metus gyvenančiai su transplantuotu inkstu, todėl organų donorystės tema jai yra ir aktuali, ir svarbi, ir prasminga.
Aistė Bagdonaitė sako, kad jos gyvenimas tarsi padalintas į dvi dalis – iki transplantacijos ir po organo persodinimo: „Inkstų liga ir gyvenimas su šia diagnoze yra sustabdytas. Maršrutas ligos metu yra vienintelis: namai – ligoninė – namai. Taškas. Kai pati sulaukiau transplantacijos ir pajutau gyvenimo pilnatvę, stengiuosi padėti tiems, kurie jos dar tik laukia. Po transplantacijos mano gyvenime prasidėjo įsimintiniausi momentai – išsvajota Dainų šventė, kasdienės repeticijos, renginiai mūsų bendruomenei – smagu juos organizuoti savo likimo draugams. Oi, kiek darbų galiu dirbti ir gyvenimo džiaugsmu dalintis su kitais!” – energija ir gerumu trykšta A. Bagdonaitė.
Kodėl kilo idėja sukurti instaliaciją „Istorijų erdvė“?
Aistė Bagdonaitė: Prie „Gyvasties“ prisijungiau prieš bene pusantrų metų. Susipažinau čia su daugybe žmonių – nuo mažiukų iki brandžių, gerokai vyresnių už mane – savitų, skirtingų. Viena savybė, vienijanti juos visus be išimties – jie visi gyvi dėl to, kad jų gyvybę išgelbėjo donoras ir jo artimieji. Dėl to ir kilo mintis garsiai viešai pasakyti, netgi savotiškai atšvęsti mūsų visų galimybę gyventi – džiaugtis, kurti, auginti vaikučius ir džiaugtis anūkais, vykdyti atsakingas pareigas ir visiems pasakyti, kad mūsų svarbiausia išskirtinė savybė – gyvename tarsi už du, tai yra už save ir už savo donorą. Dėl to ir kilo noras pasidžiaugti dėl jų ir parodyti visiems, kas yra donorystės prasmė – juk jie kupini trykštančio gyvenimo džiaugsmo ir jėgų atlikti šiame gyvenime daug svarbių darbų. Ir visa tai yra tik donoro dėka. Ir jo artimųjų dėka gyvena ir visi gyvastiečiai, ir aš.
Organų donorystė yra ypatingai jautri tema. Mirties akivaizdoje tai ypač sunkus sprendimo momentas donoro artimiesiems. Inicijuojama pagarba ir padėka jums, gyvastiečiams, svarbi?
Aistė Bagdonaitė: Pokalbiuose su donoro artimaisiais esame girdėję skaudžių istorijų, kai po artimojo organų paaukojimo šeimai tekdavo išklausyti užgaulių replikų. Arba vis dar girdimi organų donorystę menkinantys mitai apie parduodamus organus. Mus šitos niekuo nepagrįstos neteisybės labai skaudina, norisi tuos mitus argumentuotai sklaidyti – jos tokius kaip aš, kai sirgau ir laukiau inksto transplantacijos, tiesiog varo į skausmingą neviltį. Kai šeimos priima kitų gyvenimus pakeičiantį sprendimą, tai yra tokia dovana ir palaima, jog kitiems žmonėms gal net sunku tai suvokti. Dėl to ir norėjosi sugalvoti kažkokią organų donorystę įprasminančią idėją, kad jos adresu skriejantys banalūs juokeliai ar skaudūs apibūdinimai, tarsi pažeminantys ar pajuokiantys posakiai, turėtų argumentuotą ir svarų atsaką. Aš remiuosi tik savimi: juk aš esu gyva dėl to, kad kažkoks žmogus buvo stebuklingai geras. Ši instaliacija – tai donoro artimųjų gerumo ir kilnumo įrodymas: išgelbėtųjų veidai, jų istorijos. Apsilankiusius renginyje kviestume bent keletui minučių įsijausti, ką mes esame patyrę ir ką mums dovanojo donoras ir jo artimieji. Tikiuosi, kad instaliacijos herojų istorijomis, jų nuotraukomis parodysime, kad sukurti mitai išties yra pramanai: mes esame labai paprasti, gyventi trokštantys, kuriuos išgelbėjo kiti, jau mirę žmonės.
Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė sako, kad instaliacija „Istorijų erdvė“ parodo organų donorystės ir transplantacijos dovaną žmogui: „Čia pakviesime susipažinti ne tik su šio proceso istorija bei jo organizavimu, bet ir su žmonių likimus pakeitusia transplantacija.“
Ką iš šios „Istorijų erdvės“ įvardintumėte kaip pagrindinį akcentą?
Aušra Degutytė: Kiekviena istorija unikali, atspindinti sunkiai sergančių žmonių fizinę ir psichologinę kančią ir kitą etapą – po transplantacijos – kuris gyvenimą vėl nudažo gražiausiomis spalvomis. Moterys ir vyrai po transplantacijų sulaukę vaikučių. Jauni ir paliegę po transplantacijų vėl galintys gyventi visavertį gyvenimą – dirbti, mokytis, keliauti, kurti. Gyvosios donorystės istorijos – tai tik keletas pavyzdžių, ką suteikia organų donorystė. Dėkodami už sugrąžintą gyvenimo džiaugsmą pacientai atskleidžia savo istorijas, nepamiršdami už tokią galimybę padėkoti organų donorui.
Kodėl, pacientų manymu, svarbu pasakoti savo istorijas ir prisistatyti visuomenei?
Aušra Degutytė: „Gyvasties“ nariai, laukiantys transplantacijos, ir su transplantuotu organu gyvenantys yra vadinamosios nematomos negalios atstovai. Taip, išoriškai jie nesiskiria nuo sveikųjų, tačiau negalia dažniausiai yra didelė, ir nematomi jie nenori būti. Organų donorystė padeda ištrūkti iš ligos gniaužtų: perteiktos istorijos atskleidžia, kad šių žmonių gyvenimai priklauso nuo kitų žmonių sprendimų.
Viena instaliacijos dalis ir skiriama būtent organų donorų istorijoms. Tai pati jautriausia vieta mūsų sukurtoje „Istorijų erdvėje“. Sunkiausią gyvenimo akimirką, gedėdami mirusio savo artimo mylimo žmogaus, donoro artimieji pritarė organų donorystei. Parašyti tas istorijas labai sudėtinga, nes jos yra apie tikruosius didvyrius, suteikusius viltį pasveikti sunkiai sergantiems žmonėms. Didvyriai, nors jie niekada savęs tokiais nelaikė.
Labai palaikiau ir pritariau Aistės idėjai sukurti tokią „Istorijų erdvę”. Ir norėčiau pacituoti svarbiausią jos mintį: „Ir iki transplantacijos stengiausi būti geras žmogus. Tačiau po jos aš visa savo esybe trokštu ir stengiuosi būti geras žmogus. Mano kalba visada sukasi apie visiems žmonėms skiriamą žinutę: galbūt gali būti, kad jums teks kada nors gyvenime priimti sprendimą dėl organų dovanojimo. Dėl to labai svarbu skirti labai nedaug, vos keletą minučių pokalbiui su savo artimaisiais – ką gi aš galvoju apie organų donorystę.“
Kur ir kada galima apžiūrėti ir susipažinti su „Istorijų erdve“?
Aušra Degutytė: Ši instaliacija bus demonstruojama Vilniuje Katedros aikštėje nuo spalio 4 iki 14 dienos. Ateityje planuojame „Istorijų erdvę“ pristatyti ir kitose vietose, apie kurias informuosime atskirai.